Vieta: Lavoriškės – kaimas 8 km nuo Baltarusijos, greitkelyje Vilnius–Polockas. Pasienyje yra tarptautinis sienos kirtimo punktas „Lavorišk4s“ iš Lietuvos pusės ir „Katlowka“ iš Baltarusijos pusės. Istorikai teigia, kad žmonės šioje vietovėje gyvena nuo senovės laikų. Remiantis turima informacija, jau III–IV a. čia buvo įtvirtinta gyvenvietė. Šiandien gyvenvietės pėdsakų beveik neliko.
Lavoriškės Skorinos laikais
Netrukus po Lietuvos krikšto Lavoriškių kaimas priklausė Lietuvos kunigaikščiams. 1523 m. dokumentuose minimas Lavoriškių kaimas ir parapija. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais Lavoriškių kaimas turėjo vieną seniūną su Rokantiškėmis. XVI–XVII a. čia veikė liejykla ir popieriaus gamykla.
Lavorškės nuo XVII a. iki šių dienų
XVII a. seniūnija atiteko magnatams Pacamas. 1798 m. seniūnijoje buvo apie 800 žmonių. Caro Pavelo I dekretu ji perėjo Adomo Belskio nuosavybėn.
XX a. pradžioje kaimas sparčiai plėtėsi iki pat Pirmojo pasaulinio karo. 1944 m. pabaigoje būrys Armijos Krajovos lenkų partizanų užpuolė Lavoriškių kaimą ir išvijo iš jo vokiečius. Manoma, kad Lavoriškių kaimas tapo viena pirmųjų gyvenviečių Lietuvoje, į kurią įžengė sovietų armijos kariai.
Šiandien Lavoriškėse gyvena apie 700 žmonių.
Jono Krikštytojo bažnyčia
Manoma, kad pirmoji bažnyčia Lavoriškėse iškilo 1644 m., Didžiojo Lietuvos iždininko Stepono Paco dosnumo dėka. Bažnyčia sudegė 1755 m. Naująją bažnyčią Lavoriškėse pastatė Vilniaus vyskupas Michailas Zenkovičius. Lavoriškių parapija laikyta turtinga: pagal išlikusius dokumentus parapijai priklausė leidykla, smuklė, alaus darykla, malūnas prie Vileikos upės ir pačios parapijos ūkiniai pastatai. 1842 m. Caro įsakymu bažnyčia perėjo valstybės nuosavybėn.
Vilniaus vyskupo pastangomis senosios bažnyčios vietoje 1906 m. buvo pastatyta nauja. Tą kartą pinigus naujos bažnyčios statybai, nemažą tais laikais sumą – 11 tūkstančių sidabrinių rublių – surinko Lavoriškių gyventojai.
XX a. pradžioje Lavoriškių kaime atsirado ne tik nauja bažnyčia, bet ir kaimo liaudies mokykla. Gyvenvietė sparčiai plėtėsi iki Pirmojo pasaulinio karo. Įdomu tai, kad karo veiksmų metu bažnyčios pastatas praktiškai nebuvo pažeistas. Nukentėjo tik parapijos kapinės.