Vieta: Glubokas – vienas iš svarbiausių vietų istoriniame sausumos kelyje iš Vilniaus į Polocką. Atstumas nuo Vilniaus yra 172 km, iki Polocko – 81 km. Taip pat nuo XVI a. žinomas sausumos kelias tarp Gluboko ir Dysnos (71 km). Taigi, Skorynos laikais susisiekimas tarp Vilniaus ir Polocko per Gluboką galėjo būti vykdomas dviem keliais: sausumos ir vandens-sausumos (per Dysną).
Glubokas Skorinos laikais
Oficialiai laikoma, kad pirmą kartą Glubokas paminėtas 1414 m., kai ši gyvenvietė minima dėl Didžiojo Kunigaikščio Vytauto Zenovijui Bratošičui išduoto leidimo dėl teisės valdyti iš jo tėvo Bratošos paveldėtas žemes, tarp kurių yra paminėtas ir Glubokas. LDK istorijoje Bratoša yra žinomas kaip Zenovičių giminės pradininkas.
1514 m. LDK Metrikoje aprašyta kriminalinė istorija, apie tai kaip „pono Jurijaus Disnenskio senolis <…>, išeidamas iš pono Jurijaus iš Gluboko dvaro turgavietės <…>, užmušė jo šviesybės pono Verchnianco žmogų <…>“. Iš šio paminėjimo matyti, kad Glubokas nuosavybės teise priklausė Bratošos proanūkiui Jurijui Ivanovičiui Zenovičiui, kuris tuo metu buvo Mogiliovo vietininku, o 1515 m. jam suteiktos dvaro maršalkos pareigos. Taip pat remiantis šiuo paminėjimu, Glubokas buvo prekybininkų gyvenvietė ir čia vykdavo prekyba.
1552 m. žiniomis, Berazvečios upė dalino Gluboko miestelį į dvi dalis. Pietvakarinė dalis priklausė Zenovičiams ir buvo Vilniaus vaivadijos Ašmenos pavieto dalis. Ten buvo pastatyta Gluboko pilis, pažymėta M. Strubičiaus žemėlapyje „Karo už Livoniją teatras“ (balt. Тэатр вайны за Інфлянты) (1589 m.), ir išlikusi iki XVIII a. pabaigos. To meto pilies aprašymai nėra žinomi, tačiau, greičiausiai, ji iš esmės nesiskyrė nuo tradicinių tokio tipo pastatų su žemės pylimu, medinėmis sienomis ir bokštais. Šios miesto dalies centre buvo turgaus aikštė su krautuvėmis ir ambarais. Zenovičiai valdė šią Gluboko dalį iki 1668 m., kuomet ji atiteko Radviloms, o XIX a. – Vitgenšteinams.
Šiaurės rytų miestelio dalis priklausė Korsakų šeimai ir buvo Polocko vaivadijos dalis. Centre taip pat buvo prekybos aikštė, nuo kurios keliai vedė į Polocką ir Dysną. Manytina, kad ši dalis priklausė Korsakams jau seniai, nes žinoma, kad 1385 m. giminės įkūrėjas Fiodoras gavo iš Polocko kunigaikščio Andrejaus žemes prie Berazvečio ežero. Korsakams ši miesto dalis priklausė iki Abiejų Tautų Respublikos gyvavimo pabaigos, o po to ji perėjo valstybės nuosavybėn.
Glubokas nuo XVII a. iki mūsų dienų
Glubokas buvo tradicinėje stačiatikių bažnyčios įtakos zonoje. Antroje XVI a. pusėje, stiprėjant įvairiapusiams ryšiams su Vakarų Europa, plintant knygų spausdinimui ir LDK elitui perėmus renesansinę humanistinę kultūrą, tarp bajorų tapo labai populiarus protestantizmas. Tuo laiku Polocko kaštelionas Jurijus Mikolajevičius Zenovičius, kuriam priklausė pietvakarinė Gluboko dalis, inicijavo savo miesto dalyje evangelikų reformatų (kalvinistų) bažnyčios, įskaitant biblioteką ir mokyklą, statybą. XVII a. pradžioje jo anūkas Mikolajus Boguslavas Zenovičius, kuris, veikiamas kontrreformacijos, perėjo į katalikybę,
Pirmoje XVII a. pusėje šiaurės rytinė Gluboko dalis iškilo kaip regioninis kultūrinis centras, jos savininko Mstislavlio vaivados Juozapo Korsako (apie 1570–1643 m.) dėka. Savo valdose jis įkūrė tris svarbius religinius objektus: 1636–1640 m. basųjų karmelitų ordino vienuolyną ir bažnyčią, 1628 m. Romos katalikų parapijos Trejybės bažnyčią ir 1643 m. – graikų katalikų Bazilijonų ordino vienuolyną gretimame Berazvečio miestelyje, kuri šiuo metu yra Gluboko dalis.
Dievo Motinos ėmimo į dangų bažnyčia
Karmelitų ordino Dievo Motinos Ėmimo į dangų Gluboko bažnyčia buvo pastatyta iš plytų 1639–1654 m., Juozapo Korsako, palaidoto kriptoje, lėšomis. Šiuo laikmečiu vyko aktyvi karmelitų ordino plėtra LDK teritorijoje, buvo kuriamos naujos bažnyčios. Šio ordino vienuolynai atsirado ne tik Gluboke, bet ir Gardine, Medile ir Gudagojyje. Bažnyčia buvo pastatyta sarmatų baroko stiliumi. Iki mūsų dienų išliko išraižytos paauksuotos XVII a. durys. Šalia bažnyčios buvo trijų aukštų stačiakampis vienuolyno pastatas su vidiniu kiemu (rytinis sparnas išliko iki šių dienų). 1735 m., vadovaujant vienam žymiausių to meto LDK architektų Jonui Kristupui Glaubicui, bažnyčia buvo perstatyta Vilniaus baroko stiliumi.
Vienuolynui priklausė įspūdingo dydžio žemės valdos, ir tai leido sukaupti nemenkus materialinius išteklius. Čia, kaip ir kituose vienuolynuose, buvo vykdoma edukacinė veikla. 1803 metais karmelitų mokykloje mokėsi 84 žmonės. Yra duomenų, kad 1829 metais šios mokyklos veikla buvo reformuota ir joje įvestas Lankasterio metodas (vadinamasis savitarpio mokymo metodas). Vienuolyne tai pat buvo didelė biblioteka (1830 m. duomenimis – 2621 tomai), vargšų ligoninė (1830 m. joje buvo 12 žmonių), 40 žmonių muzikos orkestras ir vaistinė.
Karmelitų vienuolynas buvo panaikintas 1862 m. Po 1863 m. sukilimo buvo uždaryta ir bažnyčia, o pastatas perduotas stačiatikių bažnyčiai. 1878 m. perstatyta bažnyčia buvo pašventinta kaip Šv. Mergelės gimimo bažnyčia. Vilniaus baroko stiliaus pastatas buvo papildytas penktuoju kupolu ir įgavo atitinkamą stačiatikių bažnyčios išvaizdą. Svarbiausia šventyklos relikvija nuo 1911 m. yra laikoma Dievo Motinos ikona, atgabenta iš Graikijos Atono kalno. Reikšminga meninė vertybė yra ir „Dievo Motinos su kūdikiu“ (1738 m.) ikona, pargabenta iš Soroka kaimo bažnyčios.
Dėl vykusių karų ir pasikeitusios valdžios XX a. bažnyčia išgyveno sunkius laikus. Antrojo pasaulinio karo metu pastatas buvo iš dalies apgadintas. Mūsų laikais, tvarkant didelius soboro rūsius, buvo rasta dešimtys nežinomomis aplinkybėmis po šventykla palaidotų žmonių kaukolių ir kaulų.
Prašau patikrinti originale, galbūt kur nors klaida: „садзейнічаў пабудове на месцы ранейшага збору каталіцкага касцёла св. Міхаіла, які праіснаваў да 1650 г.“