Baltarusijos knygų spausdinimo muziejus

1990 m., anot rašytinių šaltinių, seniausioje Polocko gatvėje, kuria kadaise vaikščiojo pats Pranciškus Skorina, buvo atidarytas Baltarusijos knygų spausdinimo muziejus. Muziejaus atidarymas pareikalavo daug darbo. 1981 m. BTSR mokslų akademija parengė išsamią programą „Pranciškus Skorina – didysis baltarusių švietėjas-humanistas, įžymus slavų kultūros veikėjas“. BTSR vyriausybės patvirtinta programa buvo skirta pasirengti Skorinos 500-ųjų gimimo metinių minėjimui.

Oficialų sprendimą įsteigti Baltarusijos knygų spausdinimo muziejų Polocke BTSR kultūros ministerija priėmė 1987 m. Mokslinės ekspozicijos koncepciją kūrė Galinos Ladisovos vadovaujama tuometinio Polocko istorinio ir kultūrinio rezervato darbuotojų grupė, o menininkai Sergejus Dmitrijevas ir Igoris Kurzhalovas parengė meninį sprendimą. 1990 m. rugsėjo 8 d. įvyko iškilmingas muziejaus atidarymas, kuriame dalyvavo pirmojo baltarusių spaustuvininko galimas palikuonis Stanley Skorina, atvykęs iš Kanados.

Ekspozicijai pristatyti buvo pasirinktas XVIII a. pabaigos architektūros paminklas, buvęs Viešpaties Apreiškimo stačiatikių vyrų vienuolyno, kurį, kaip manoma, pastatė italų architektas Giacomo Quarenghi, celių korpusas. 1986 m. prasidėjo paminklo architektūrinis ir archeologinis tyrimas, kuriam vadovavo istorijos mokslų kandidatas Genadijus Saganovičius.

Vienintelis Baltarusijoje ir vienas iš nedaugelio posovietinėje erdvėje knygų spausdinimo muziejus skirtas ne tik spausdintų knygų atsiradimui, bet ir visai baltarusiškų knygų istorijai pasaulio raštijos raidos ir knygų spausdinimo tradicijų kontekste. Muziejuje surenkami ir saugomi rašto paminklai (ne tik rankraščiai ir senoji spauda, bet ir šiuolaikiniai leidiniai), tęsiamos garsių Polocko švietėjų tradicijos. Nenuostabu, kad muziejaus ekspozicija prasideda jų portretais, tarp kurių yra ir baltarusių dailininko Leonido Hobotovo nutapytas Pranciškaus Skorinos portretas.

Ekspozicija pristatoma 15 salių: beveik 700 kv. m plote išdėstyti net 1500 eksponatų, leidžiančių didžiuotis baltarusiška knyga ir jos kūrėjais. Juolab, kad baltarusiškos spausdintos knygos istorija prasidėjo nuo „šlovingojo Polocko miesto“ sūnaus Pranciškaus Skorinos. Jam skirta atskira muziejaus salė. O ir pats muziejus – tai tyrimų ir meno kūrinių kolekcija, įkūnijanti pirmojo spaustuvininko įvaizdį.

Muziejus veikia jau 30 metų, per kuriuos jo darbuotojai surinko gausią įvairių laikų leidinių kolekciją. Lankytojus stebina rankraščiai ir senosios spausdintos knygos, tokios kaip „Bendroji Minėja“ (balt. „Мінея агульная”) (1628), „Užkariautoji Flandrija“ (balt. „Фландрыя скораная”) (Amsterdamas = Kelnas, 1644), „Statutas (Bažnyčios akis)“ (balt. „Устаў (Вока царкоўнае)” (Maskva, 1641), „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės statutas“ (Vilnius, 1693 m.), „Metinis romėnų ceremonialas“ (balt. „Гадавы рымскі цырыманіял”) (Polockas, 1717 m.), L. Zizanijaus „Katekizmas“ (balt. „Катэхізіс”) (Gardinas, 1788 m.) ir kt., taip pat rankraštis ant pergamento – „Tora“, datuojamas XVIII pabaiga–XIX amžiaus pradžia. Vertingiausi eksponatai įtraukti į Baltarusijos Respublikos valstybinį istorinių ir kultūrinių vertybių sąrašą: „Giesmės“ (balt. „Распевы”) (1789), „Mokomoji Evangelija“ (balt. „Евангелле вучыцельнае”) (Vilnius: Mamoničių spaustuvė, 1595), G. Faletti „12 kalbų“ („12 прамоў“) (Venecija: Aldų leidykla, 1558). Manoma, kad būtent iš Aldo Manucijaus Venecijoje Pranciškus Skorina perėmė knygų spausdinimo meną.

Rekonstruotas XVI–XVII a. spaustuvės interjeras su surinkėjo ir spausdintojo figūromis leis pajusti atmosferą, įsivaizduoti senąjį knygų leidybos procesą.

Baltarusijos Respublikos informacijos ministerija kasmet dovanoja muziejui Nacionalinio konkurso „Knygų menas“ laureatų knygų kolekciją. Nuolatinė muziejaus eksponuojama kolekcija reguliariai atnaujinama naujausiais leidiniais, įskaitant Pranciškui Skorinai skirtus leidinius.