Vieta:„Stepono Batoro traktu. Pastovys ant kultūrų ribos“ – taip savo knygą apie miesto istoriją pavadino kraštotyrininkas Josif Zemčenok. Iš tiesų, miesto plėtrai didelės įtakos turėjo jo vieta sausumos kelyje iš Vilniaus į Polocką, kuris buvo strategiškai svarbus karaliaus Stepono Batoro kariniams žygiams. Karinių operacijų aprašymas taip pat leidžia mums įžvelgti, kaip žmonės ir prekės judėjo XVI amžiuje. 1581 m. vengrų pėstininkai pajudėjo iš Vilniaus į Pastovį, o paskui valtimi su pabūklais per Medilos ir Disenkos upes pasiekė Dysną. Parakui ir atsargoms pristatyti buvo naudojamas alternatyvus maršrutas iš Kauno per Vilijos upę (Nėris) į Mikailiškes, iš ten sausumos keliu į Pastovį, o paskui iki Dysnos.
Pastovys Skorinos laikais
Pirmąkart Pastovys minimas 1516 metais, kai Jurijus Ivanovičius Zenovičius, ėjęs svarbias valstybines pareigas (dvaro maršalka nuo 1515 m.) ir aktyviai dalyvavęs politiniame gyvenime valdant didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui, be kita ko, jis buvo delegacijos, pasiųstos į Maskvą pirštis kunigaikštytei Elenai, narys, pastatė čia medinę parapijos šventyklą. Tuomet Pastovys buvo privatus miestelis Vilniaus vaivadijos Ašmenos paviete. 1522 metais Pastovio žemės buvo padalintos keturiems Jurijaus Zenovičiaus sūnums: Mikolajui, Michailui, Jurijui ir Jonui, kurių kiekvienas pastatė Pastovyje savo dvarą. Visi sūnūs prisidėjo ir prie bažnyčios finansavimo.
Pastovys nuo XVII a. iki mūsų dienų
Ypatingą svarbą prekybinis miestelis įgijo XVIII amžiaus antroje pusėje, kai perėjo įtakingos vokiečių šeimos Tyzenhauzų nuosavybėn.
Grafas Antanas Tyzenhauzas gavo Pastovį kaip žmonos kraitį. Jis buvo viena ryškiausių figūrų Abiejų Tautų Respublikoje paskutiniu šios valstybės gyvavimo laikotarpiu. Kaip rūmų iždininkas, jis buvo daugelio ekonominių reformų ir technologinių naujovių, kurios turėjo padidinti karališkąsias pajamas, iniciatorius. Pagrindine iždininko buveine tapo Gardinas, kur buvo įkurta daugybė manufaktūrų, fabrikų, mokyklų, mokslo ir kultūros įstaigų. Panašias reformas, nors ir mažesniu mastu, Antanas Tyzenhauzas įgyvendino ir Pastovyje, kur pastatė sau rūmus kaip asmeninę rezidenciją. Jo iniciatyva Pastovyje buvo įsteigtos manufaktūros ir amatininkų dirbtuvės, o 1780 metais buvo atidaryta vidurinė mokykla, pavaldi Vilniaus pagrindinei mokyklai. Po dviejų metų čia iš Gardino buvo perkelta teatro mokykla. Valdant Antanui Tyzenhauzui, kuris „skurdų medinį miestelį pavertė gražiu akmeniniu miestu“, italų architektas Džuzepė de Sakas (Giuseppe de Sacco) sukūrė miesto centrą aplink turgų: čia buvo pastatyti mūriniai namai su amatininkų dirbtuvėmis, prekyvietėmis ir teismų pastatais. Didžiąja dalimi šis ansamblis išliko, nors prekyvietės aikštės centre 1940 metais buvo nugriautos.
Pastovio klestėjo ir valdant Konstantinui Tyzenhauzui (1785–1853), kuris gyveno jo paties perstatytuose Pastovio rūmuose (rūmų išvaizda išliko iki mūsų dienų). Konstantinas Tyzenhauzas buvo garsus mokslininkas, Europos masto ornitologas, didelę rūmų dalį jis paaukojo ornitologijos muziejui įsteigti (jam mirus ornitologinė kolekcija buvo perduota Vilniaus archeologijos komisijai, didžioji jos dalis tebėra saugoma Vilniaus universitete). Taip pat čia buvo įkurta garsioji meno galerija, kurioje, remiantis 1840 metų surašymu, buvo Leonardo da Vinčio, Paolo Veronezės, Piterio Pauliaus Rubenso, Piterio Breigelio, Albrechto Diurerio darbai. Vėliau galerijos kolekcija buvo išsklaidyta, dalis paveikslų buvo nugabenti į Rokiškio rūmus (kai kurie darbai pateko į Kauno dailės galerijos kolekciją), dalis į Pšesdeckių rūmus Varšuvoje (kurie buvo sudeginti Antrojo pasaulinio karo metais), dalis į Kijevą 1915 m. evakuacijos metu (dauguma šių kūrinių taip pat dingo).
Šiuo metu rūmuose įsikūrusi miesto ligoninės administracija, tačiau rūsyje veikia regioninio kraštotyros muziejaus ekspozicija, pasakojanti apie Pastovio kultūrinį klestėjimą Antano ir Konstantino Tyzenhauzų valdymo laikais. Šalia rūmų pastatyti paminklai abiem iškiliems veikėjams.