Vieta: Miestelio raida buvo siejama su patogia vieta kelyje iš Vilniaus į Polocką, netoli nuo perkėlos per Vilijos upę. Šiuo maršrutu 1581 m. karinės ekspedicijos į Polocką metu naudojosi karalius Steponas Batoras. Tada parakas ir atsargos buvo pristatomos iš Kauno per Vilijos upę į Mikailiškes, o iš ten sausumos keliais į Pastovį. Konstantinas Tiškevičius taip pat aplankė miestelį 1857 m., garsiosios ekspedicijos per Vilijos upę iki jos santakos su Nemunu metu: „Saulė jau leidosi ir pradėjo temti, kai kairiajame upės krante pamatėme boluojant du neaukštus, bet labai tikslių proporcijų bokštus; šalimais matėsi bažnyčia su nedideliu kupolu ant švaraus, ką tik nudažyto stogo. Trumpai tariant, vakaro prieblandoje prieš mūsų akis atsivėrė nuostabiai puiki italų architektūra, ne itin didelė akmeninė bažnyčia, o už jos bolavo dviaukštė mūrinė klebonija, tiesiai už kurios ir šiek tiek kairiau juodavo mediniai namai atskirti plataus vieškelio, vedančio iš Vilniaus į Polocką“.
Mikailiškės Skarinos laikais
Mikailškės pirmą kartą paminėtos 1518 m. kaip Grigalijaus Astiko dvaras. Astikas aktyviai dalyvavo Maskvos ir Lietuvos karuose, o Vedrošos mūšio (1500 m.) metu buvo paimtas į maskvėnų nelaisvę ir paleistas tik 1508 m., didžiosios kunigaikštienės Elenos prašymu. Karalius Žygimantas atstatė grįžusį iš nelaisvės Astiką dvaro maršalkos pareigose, o nuo 1510 m. paskyrė jį į Trakų vaivada.
Mikailiškių dvaras 1526 m. atiteko Radviloms. 1528 m. Mikališkėse buvo 71 ūkis. Tuo metu tai buvo prekybinis miestelis, kurio centre buvo kvadratinė turgaus aikštė.
Mikailiškės nuo XVII a. iki mūsų dienų
Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia
Mikailiškių suklestėjimas ir mūrinės Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios statyba buvo siejama su lenkų Bžostovskių gimine, kuri į Lietuvą atsikėlė XVI amžiaus pabaigoje. 1604 m. Jonas Bžostovskis nupirko miestelį iš Jokūbo Keniškio, ir ši šeima čia valdė kitus du šimtmečius. 1622 m. broliai Jonas ir Lukas Bžostovskiai Mikailiškėse įkūrė medinę bažnyčią, kurią turėjo prižiūrėti Regulinių atgailos kanauninkų ordino vienuoliai. Šio Augustinų atšakos ordino pagrindinė buveinė buvo Krokuvoje, keletas vienuolynų atsirado Lietuvoje ir kaimyninėje Bistryčioje. Pirmoji medinė bažnyčia sudegė per Maskvos karus, o XVII amžiaus pabaigoje buvo pastatyta nauja mūrinė bažnyčia, kurią 1700 m. pašventino Vilniaus vyskupas.
Išoriškai bažnyčia atrodo gana kukliai, pastatyta vadinamojo sarmato baroko stiliumi, pasižyminčiu savo griežtumu ir lakoniškumu, tačiau stebina turtinga interjero puošyba, atlikta stucco technika (marmuro gipsinė imitacija), kurios autorystė tyrinėtojams vis dar nėra žinoma. Nors 1766 m. Genealoginėje informacijoje apie Bžostovskio šeimą buvo parašyta: „Bažnyčios planą parengė ir prižiūrėjo architektas vardu Pence. Skulptūras padarė skulptorius vardu Perti, abu Florencijos gyventojai “. Dabar žinoma, kad architektas atvyko ne iš Florencijos, o iš Belgijos. Antrąjį meistrą galima tapatinti su italų skulptoriaus Pjetro Perti (kilusio iš Lombardijos) studija, kuri siejama su fantastinio grožio Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios stucco ansamblio kūrimu. Vis dar lieka neatsakytas klausimas, ar garsusis meistras tiesiogiai dalyvavo kuriant bažnyčią Mikališkėse, ar šį darbą patikėjo savo mokiniams. Pagrindinis argumentas – vietinių stucco atlikimo technika gerokai nusileidžia Vilniaus ansambliui. Gali būti, kad Mikališkėse dirbo vietinis drožėjas Mikalojus Žilevičius, kuris vadovaujamas italų meistro, kūrybiškai perdirbo romėnų ir lombardų meno tradicijas.
Nepaisant to, stucco ansamblis šioje bažnyčioje yra vienas tobuliausių baroko pavyzdžių Baltarusijos žemėse. Kaip ir pati technika, taip ir estetinė programa perimta iš Italijos. Galima matyti, kad Šv. Mykolo bažnyčios projektu bandoma atkurti Regulinių atgailos kanauninkų ordino San Giovanni in Laterano pagrindinės bažnyčios ikonografinę schemą. Tyrinėtojai čia taip pat atkreipia dėmesį į ryšį su skulptūriniu katedros ansambliu Komo mieste (Lombardija).
Taigi, Mikailiškių Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios projektas liudija apie turtingus ir stabilius kultūrinius ryšius, egzistavusius tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Italijos baroko epochoje, dėl ko buvo sukurta daug nuostabių paminklų, tarp kurių tikrai galima išskirti stucco ansamblį Mikališkėse.