Vieta: Lučiojus išsidėstęs netoli senovinio Polocko kelio, maždaug vienodu atstumu nuo Polocko ir Vilniaus. XVIII a. gale kelyje nuo Dunilovičių į Pastovius, Lučiojuje, Oginskiai pastatė smuklę. Archeologas Leonidas Aleksejevas kelią iš Lučiojaus į Pastovius aprašė taip: „kelias lygus, vietovė atvira ir monotoniška“.
Lučiojus Skorinos laikais
Lučiojaus savininkai daug kartų keitėsi, juos valdė daugelis įtakingų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šeimų. Pirmieji žinomi savininkai XVI amžiaus pirmoje pusėje buvo Zaberezinskių giminė, „kuri greitai tapo viena turtingiausių krašte, bet greitai ir išnyko“ (Č. Jankovskis); ši šeima klestėjo XV–XVI a. Pirmasis Lučiojaus paminėjimas susijęs būtent su Zaberezinskių šeimos vyriškos linijos išnykimu. Mirus Barbarai Zaberezinskajai, Lučiojus kartu su Naročio ežeru atiteko jos broliui, žemaičių seniūnui Stanislavui Stanislavovičiui Zaberezinskiui. Bet ir jis neturėjo vyriškos lyties palikuonių, tik vieną dukrą Aną, ir 1542 m. jis atidavė Lučius kaip užstatą Vilniaus gorodničiui Voicechui Jundzilui. Karalius Žygimantas paskiria Vilniaus vaivadą Joną Glebavičių našlaitės Anos globėju, kuris galiausiai ir išperka Lučius.
Vėliau Lučiojus keliauja iš vienos įtakingos šeimos rankų į kitas: skirtingu metu šį miestelį valdė Šemetos, Rudaminos, Oginskiai, Vankovičiai, Mostovskiai.
Lučiojus nuo XVII a. iki šių dienų
Jėzuitai Lučiojuje atsirado 1766 m., garsios mecenatės Elžbietos Puzinienės (iš Oginskių) dėka. Ji išgarsėjo tuo, kad rėmė Vilniaus jėzuitų akademijos astronomijos observatoriją, finansavo brangių instrumentų pirkimą ir mokslininkų stažuotes, ir net prieš mirtį paliko 6000 talerių observatorijai paremti. Apie mecenatę Adomas Mickevičius užsiminė eilėraštyje „Ponas Tadas“. Vieną iš Elžbietos Oginskos portretų galima pamatyti Polocko paveikslų galerijos ekspozicijoje.
Lučiojaus Jėzuitų Šv. apaštalo Tado bažnyčia
Pradžioje Lučiojuje buvo įkurti jėzuitų misijos namai, kur gyveno septyni vienuoliai. Pačią bažnyčią 1776 m. baigė statyti mecenatės brolis Trakų kaštelionas Tadas Oginskis (garsaus kompozitoriaus senelis), o pati bažnyčia buvo pašventinta jos globėjo šventojo Tado garbei. Statybos metu jėzuitų ordinas buvo uždraustas, todėl manoma, kad tai buvo paskutinis jėzuitų architektūros paminklas Baltarusijoje. Bažnyčios architektūrinis stilius atspindi pereinamąjį periodą nuo baroko prie klasicizmo, kur derinami abiejų stilių bruožai.
Architekto asmenybė iki šiol nenustatyta. Pasak Mariano Moreliovskio, Lučiojaus bažnyčia stilistiškai labiausiai primena Vilniaus observatorijos „baltąją salę“, kurią pastatė Tomas Žebrauskas, Vilniaus akademijos matematikos dėstytojas, o ją užbaigė italas Karlas Spampanis (tos pačios akademijos architektūros dėstytojas). Būtent italų architektas laikomas labiausiai tikėtinu Šv. apaštalo Tado bažnyčios kūrėju. Tamara Gabrus mano, kad Lučiojaus bažnyčios provaizdžiu galėjo būti ir Polocko jėzuitų bažnyčia, su kuria Šv. apaštalo Tado bažnyčia turi daug bendrų stilistinių bruožų.
Kitas išskirtinis Šv. apaštalo Tado bažnyčios bruožas – „grisaille“ technika nutapyti paveikslai. Ši technika – tai iš italų meistrų perimtas iliuzionistinis sienų tapybos būdas, imituojantis skulptūrines formas. Šiuos paveikslus kito Lučiojaus savininko, Minsko pavaldinio Tadeušo Vankovičiaus, užsakymu nutapė Minsko tapytojas Kazimieras Antoševskis, kuris panašia technika taip pat atliko Minsko katedros ir Budslavo bažnyčios puošybą.