Kamojys

Kamojys Skorinos laikais

XV amžiaus pirmoje pusėje Kamojys priklausė Pronskių giminei, Riazanės bojarams iš Rusijos carystės, kurie ėjo tarnybą Lietuvos kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio dvare. Pirmą kartą miestelis minimas kaip kunigaikščio Glebo Pronskio nuosavybė, pastarasis žuvo 1513 metais mūšyje su totoriais netoli Minsko. Vėliau Kamojys atiteko jo sūnui Simonui (perėjus į katalikybę pasivadino Fridrichu), Kijevo vaivadai. 1592 m. iš Trakų vaivados Aleksandro Friderikovičiaus Pronskio Kamojį nupirko Tomaš Rudaminas. Garsios gynybinės bažnyčios statyba čia siejama su šia karinga šeima. Šiai šeimai priklausė keli žymiausi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariai, taip pat kunigas jėzuitas Janas Rudominas, išgarsėjęs savo misionieriaus veikla Indijoje ir Kinijoje.

Kamojys nuo XVII a. iki mūsų dienų

Jono krikštytojo bažnyčia-tvirtovė

1606 m.  mūrinę bažnyčią čia pastatė Braclavo vaivada Jonas Rudamina-Dusetiškis, išgarsėjęs savo kariniais žygiais, dalyvavimu kare su Maskva (1567 m.) ir karaliaus Stepono Batoro žygyje į Polocką (1579–81). Karališkoji armija kaip tik judėjo per jo valdas. Vaivada taip pat rūpinosi savo valdų išplėtimu, būtent dėl jo ūkiškumo Rudaminų valdomų žemų stipriai padaugėjo. Poetas Motiejus Sarbievijus, dar žinomas kaip sarmatų Horacijus, sukūrė keletą eilėraščių apie jo žygdarbius. Vaivada palaidotas Vilniaus Bernardinų bažnyčioje.

Jono Krikštytojo bažnyčia su dviem cilindriniais bokštais ir šaunamųjų angų sistema yra vienas vėlyviausių gotikos pavyzdžių Vakarų Europoje. Kartu su Synkovičių ir Malomožeikovo bažnyčiomis ji priklauso Baltarusijos teritorijoje retų gynybinių šventyklų tipui. Iš panašių bažnyčių verta paminėti tuo pačiu metu (1612 m.) iškilusią Vilniaus Šv. Stepono bažnyčią. Šių šventyklų tipologija artima romėnų-gotikos bažnyčioms ir Šiaurės Prancūzijos bei Nyderlandų pilims. Tuo pat metu panašios pilys buvo statomos ir Lietuvoje (Gaičiūniškės, Geranainys). Tokią prancūzų-olandų įtaką galima paaiškinti architektų ir menininkų migracija iš šių kraštų į LDK. Dviejų bokštų pėdsakai šalia altoriaus rodo, kad pradžioje bažnyčia buvo keturių bokštų. Storos bažnyčios sienos ir šaudymo angos bokštuose greičiausiai atliko savo funkciją: sienose yra išlikę XVIII amžiaus pradžios Šiaurės karo laikų Švedijos patrankų sviediniai.

Kultūrinius ryšius tarp skirtingų žemių liudija ir Čenstakavos Dievo Motinos ikona, atvežta iš Krokuvos.  Ilgus šimtmečius ši ikona laikoma stebuklinga.

Iš vertingų bažnyčios interjero detalių galima išskirti ir ikoną „Jėzus Kristus ir našlaitis“, nutapytą žymaus dailininko ir sukilimo dalyvio Alfredo Edvardo Romerio, gyvenusio kaimyniniame Korolinove. Kamojaus gyventojų būdą ir papročius aprašė jo dukra Helena Romer apsakymų rinkinyje „Savi žmonės“ (lenk. „Swoi ludzie”).

Priešais bažnyčią stovi akmeninis kryžius, pagal visuotinai pripažintą versiją, čia sumontuotas XV–XVI a. Galimas daiktas, kad Pranciškus Skorina galėjo jį matyti savo klajonių tarp Vilniaus ir Polocko metu.

Kamojaus bažnyčioje prasidėjo kunigo Kazimiero Svojako (Konstantin Stapovič) tarnystė, kuris 1915 metais savo dienoraštyje apie Kamojį rašė: „Baltarusija nuoširdi. Sunku net pasakyti kitaip. Bažnyčia primena viduramžių tvirtovę “.