Vieta: Archeologų duomenimis, gyvenvietė ir pilis egzistavo jau Polocko kunigaikštystės laikais. Ties Druja prasideda per 60 km išsitęsę Dvinos slenksčiai. Miestelis taip pat saugojo prieigą prie Drujos upės Breslaujos link, ir toliau link Vilniaus. Baltarusijos teritorijoje esančioje Dvinos dalyje didelių slenksčių nėra ir upe galima leistis visą parą, o tai sutrumpina plaukimo laiką, tačiau toliau nuo Drujos prasideda daugybė slenksčių. Manoma, kad slenksčių pradžią ir Drujos ir Dvinos santaką žymi Borisovo akmuo su XII a. užrašu. Dabar akmuo perkeltas į miestelio centrą, transportuojant suskaidytas į tris dalis. Taigi sudėtinga navigacija sulėtino judėjimą ir taip sudarė natūralią sieną.
Pirmą kartą Druja paminėta rašytiniuose šaltiniuose 1386 m. Motiejaus Strijkovskio „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronikoje“, kai ją užėmė Andrejus Polotskis kovodamas su Jogaila dėl didžiojo kunigaikščio sosto.
Latgalą užėmus kryžiuočiams, Druja tapo pasienio miestu.
Druja Skorinos laikais
Poreikis operatyviai aprūpinti pasienio pilį nulėmė tai, kad didysis kunigaikštis Aleksandras 1496 m. miestelį, pilį ir Drujos valsčių perdavė kunigaikščio Timofėjaus Masalskio nuosavybėn.
1552 m. Polocko vaivadijos surašymo metu buvo pažymėti šie Drujos gyventojų užsiėmimai: mokesčių surinkimas, pagalba maisto judėjimui, aprūpinimas burliokais ir locmanais praeinant slenksčius ir seklumas.
Kai 1582 m. Druja ir jos apylinkės nustojo būti LDK ir Livonijos ordino pasieniu, miestas pradėjo sparčiai plėstis abiejose upės krantuose.
Palanki vieta ir Sapiegų parama padėjo vystytis Dniepro-Dvinos maršruto atšakai nuo Dvinos iki Nemuno per Drują. Prekyba pasiekė Rusios Toropecą ir Prūsijos karalystę (Karaliaučių). Šiuo laikotarpiu Druja tapo žinoma kaip storos odos gamybos ir prekybos centras.
XVI a. buvo sukurta Drujos evangelija.
Druja nuo XVII a. iki šių dienų
Marijonų vienuolynas
Katalikų parapija Drujoje buvo įkurta 1633 m., po to, kai Lietuvos pakancleris Kazimieras Levas Sapiega čia įkūrė bernardinų vienuolyną.
Trejybės bažnyčios bokštas iškilo virš vienaukščio žaliuojančio kaimo. Bažnyčia priklausė bernardinų ordinui ir buvo pastatyta 1643–1646 m. Kazimiero Levo Sapiegos (1609-1656 m.), LDK pakanclerio, Vilniaus akademijos Teisės katedros įkūrėjo, lėšomis.
Bažnyčia stovi ant aukšto Vakarų Dvinos kranto. Tai vieno bokšto trijų navų bazilika. Aukštas penkių pakopų bokštas baigiasi figūriniu kupolu (baigtu statyti XVIII a.). Bažnyčia turi aukštą centrinę navą ir apatines šonines navas, kurios pagrindiniame fasade uždengtos mažais priestatais, užbaigtais voliutomis. Išorėje pastato dekoras gan santūrus, kas būdinga ankstyvojo baroko paminklams, tokiems kaip Šventosios Trejybės bažnyčia. Bažnyčios interjeras, atliktas XVIII a. pabaigoje vėlyvojo baroko ir rokoko stiliais, priešingai, išsiskiria puošnumu ir prabanga. Centrinis trijų pakopų altorius dekoruotas kolonomis, piliastrais, suktais karnizų apvadais ir skulptūromis. Sienos, kolonos, skliautai puošti įspūdingais ornamentais. Bažnyčios interjeras sukelia lengvumo, kilnumo jausmą.
1923–1928 m. baltarusių Marijonų ordino vienuoliai buvo apgyvendinti vienuolyne šalia Šventosios Trejybės bažnyčios. 1924 metais čia pradėjo veikti mokykla (nuo 1930 m. – gimnazija), kurioje dėstė ir mokėsi Andrejus Tikota, Česlavas Sipovičius, Tamašas Padiava, Vladislavas Černiavskis, Jazepas Armanovičius ir kiti. Bažnyčios baltarusizacija prieštaravo Lenkijos valdžios planams ir 1938 m. dauguma kunigų buvo išsiųsti į Charbiną.
Jurijus Turonokas marijonų bendruomenę vadina „pirmuoju baltarusišku katalikų vienuolynu – baltarusišku ne tik geografine prasme, bet ir ideologine kryptimi“. Tėvas Andrejus Tikota buvo vienas iš Vilniaus baltarusių P. Skorinos vardo spaustuvės įkūrėjų.
Pranciškus Skorina tapo šios baltarusių kunigų kartos simboliu. Kovodami už baltarusių kalbą bažnyčioje jie rėmėsi Biblijos vertimu į senąją baltarusių kalbą.
1960 m. vienas iš brolių marijonų A. Sipovičius buvo paskirtas vyskupu ir apaštališku Baltarusijos katalikų užsienyje vizitatoriumi. Londone jis įkūrė Pranciškaus Skorinos biblioteką, kuri iki šiol išlieka vienu iš svarbiausių Baltarusijos istorijos, kultūros išsaugojimo ir studijų centru. Trejybės bažnyčioje yra atminimo lenta Česlavo Sipovičiaus garbei.
Ir dabar čia saugomas Skorinos atminimas, 2107 m. buvusiame vienuolyne vyko meno pleneras „Skoriner“, skirtas Biblijos vertimo į baltarusių kalbą 500 metų minėjimui.