Bistryčia

Bistryčia Skorinos laikais

Pirmąkart Bistryčia paminėta 1390 metais, kai didysis kunigaikštis Jogaila įkūrė Bistryčios Šventojo Kryžiaus katalikų bažnyčią ir paaukojo jai lėšų. Šis įvykis buvo siejamas su LDK gyventojų pagonių krikštu į katalikybę iškart po Krėvos unijos, kas sąlygojo spartų katalikiškų parapijų augimą. Žinoma, kad tuo pat metu Bistryčioje buvo sunaikinta pagonių šventovė. Bistryčios parapija tapo pirmąja dokumentais patvirtinta katalikų parapija šiuolaikinės Baltarusijos teritorijoje. Kartu su bažnyčia Jogaila įkūrė Bistryčioje baltųjų Augustinų vienuolyną. Matyt, nuo tada bažnyčios atstovų dėka Bistryčioje ėmė formuotis regioninis kultūros ir švietimo centras. 1399 metais popiežius Bonifacas IX davė leidimą Bistryčios bažnyčiai naudotis Vilniaus katedros lėšomis.

XV amžiaus pradžioje Bistryčia žinoma kaip didžiojo kunigaikščio Vytauto nuosavybė, iš kurios jis tris žvejus ir ežerą dovanojo Vilniaus katedrai. XVI a. pradžioje didžiojo kunigaikščio dvaras Bistryčioje tapo seniūnijos – didelio administracinio-teisminio vieneto, priklausiusio valstybei, centru. Bistryčios dvaras buvo tarp gyvenvietės ir Vilijos upės, jos krante. Nuo XVI a. pradžios Bistryčioje veikė medienos plukdymui muitinė. Muito mokestį (piniginis mokestis, kuris LDK buvo renkamas iš vietinių pirklių už prekių įvežimą iš užsienio ar išvežimą į užsienį ir iš užsieniečių už prekių pardavimą ar gabenimą per valstybės teritoriją) 1522 m. įvedė Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila.  Bistryčioje taip pat buvo smuklė.

Nuo XVI a. pradžios Vilniaus vaivada Bistryčios seniūniją naudojo savo tarnybos reikmėms. Šaltiniuose užfiksuota, kad 1514 m. seniūnija naudojosi Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila, o 1526 m. – Vilniaus vaivada Albertas Goštautas. Tiesiogiai Bistryčios seniūniją valdė Vilniaus vaivados paskirti vietininkai. Šaltiniuose minima, kad 1536–1542 m. Vilniaus gyventojai bylinėjosi su Vilniaus vaivadomis dėl muito sumokėjimo už  plaustus į Bistryčią. Ginčas baigėsi tuo, kad 1542 m. Didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis atleido Vilniaus gyventojus nuo muito už plaustų plukdymą per Bistryčią.

1526–1528 metais baltųjų Augustinų vienuolynas dėl vienuolių piktnaudžiavimo ir nusikaltimų didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo sprendimu buvo uždarytas, o bažnyčia pertvarkyta į parapiją. Šių pertvarkų išvakarėse didysis kunigaikštis 1523 m. finansavo naujos medinės bažnyčios statybą, kuri 1530 m. pradėjo veikti kaip parapinė bažnyčia. Galima daryti prielaidą, kad dėl ilgametės istorijos, Vilniaus artumo ir centrinės Bistryčios padėties regiono žemėlapyje, bažnyčia XVI a. pirmoje pusėje vaidino svarbų vaidmenį skleidžiant Renesanso humanistinę kultūrą.

1547 m. Bistryčia pirmą kartą paminėta šaltiniuose kaip miestas („miasto“). Atsiranda miesto administracijos vadovas – seniūnas (lenk. „wójt“).

Panašu, kad nuo XVI a. vidurio Bistryčios seniūnija perėjo tiesiogiai didžiojo kunigaikščio nuosavybėn, kuris leisdavo naudotis seniūnija įvairiems magnatams už jų tarnybą, arba nuomodavo ją.

Bistryčios seniūnija, kelis kartus keičiantis jos valdytojams, egzistavo iki Abiejų Tautų Respublikos padalijimų.

Bistryčia nuo XVII a. iki mūsų dienų

Šventojo Kryžiaus išaukštinimo bažnyčia

Šventojo Kryžiaus išaukštinimo bažnyčia turi gilias istorines šaknis, siekiančias Augustinų bažnyčios pastatą, įkurtą Jogailos 1390 m. Ji buvo pastatyta 1760 m. rokoko stiliumi, žymiausio to meto LDK architekto Jono Kristupo Glaubico. 1865–1918 m. bažnyčios pastatas buvo laikinai perduotas stačiatikių bažnyčiai, tačiau vėliau grąžintas katalikų tikintiesiems bei veikia iki šių dienų.