Armanavičiai

Armanavičiai Skorinos laikais

Pirmą kartą Armanavičiai paminėti 1563 m. Tada gyvenvietė buvo įvardyta kaip kaimas pavadinimu Jermanovičiai, esantis Vilniaus ir Polocko vaivadijų pasienyje. Tikėtina, kad kaimas priklausė Sapiegų valdoms su centru Ikaznėje. Po 1565–1566 m. administracinės-teritorinės reformos kaimas tapo Vilniaus vaivadijos Braslavo pavieto dalimi.

Armanavičiai nuo XVII a. iki šių dienų

Vėliau Armanavičiai ne kartą keitė savininkus. Nuo XVIII a. Armanavičiai turi miestelio statusą. Nuo 1782 m. miestelis priklausė Širinų šeimai. Pirmasis šios šeimos atstovas Armanavičių miestelio savininkas 1770–1787 m. įkūrė Viešpaties Atsimainymo bažnyčią.

Širinų dvaro ir parko kompleksas

Kai XVIII a. Armanavičiai perėjo Širinų šeimos nuosavybėn, miestelyje buvo įsteigtas Širinų dvaro rūmų ir parko kompleksas (po 1782 m.). Dvaro išdėstymas yra taisyklingų formų su geometriškai taisyklingais sodo, daržo sklypais ir daugybe stačiakampių tvenkinių. Tai klasicizmo stiliaus pastatas. Šalia pastato yra nedidelis parkas.

Armanavičių kultūros ir buities muziejus

1990 m. Širinų dvaro pastate, vietos mokytojos ir etnografės Ados Raichonok iniciatyva, buvo įsteigtas Jazepo Drozdovičiaus garbei pavadintas Armanavičių kultūros ir buities (meno ir etnografijos) muziejus, kuriam 1992 m. suteiktas valstybinio muziejaus statusas. Muziejuje yra keturios parodų salės, daugiau nei 400 eksponatų, įskaitant 28 Jazepo Drozdovičiaus kurinius.

Jazepas Drozdovičius

Jazepas Drozdovičius (1888–1954 m.) – žinomas nacionalinio renesanso veikėjas, gimė Dysnos paviete, Punkio kaime. 1917–1919 m. audringų karinių ir revoliucinių įvykių metu jis apsigyveno pas gimines Liavonovkos palivarke netoli Armanavičių. Tarpukariu Jazepo Drozdovičiaus gyvenimas buvo susijęs su Dysnos regionu. 1921 m. Stolitsos kaime netoli Armanavičių, jis įsteigė baltarusių mokyklą, kuri egzistavo tik tris mėnesius ir buvo uždaryta Lenkijos administracijos. 1930-aisiais kartu su rašytojais Janka Počepko ir Michasu Mašaru Drozdovičius įkūrė Armanavičiuose baltarusių kultūros būrelį. Kiekvieną vasarą jis keliaudavo po apylinkes, tapydamas vietiniams gyventojams kilimus ir portretus.

Muziejaus ekspozicijoje pristatytame Jazepo Drozdovičiaus meniniame pavelde reikšmingą vietą užima Pranciškui Skorinai skirti paveikslai. Baltarusijos nacionalinio judėjimo formavimosi metu Skorinos figūra užėmė svarbią vietą jo diskurse. Renesanso daugialypės asmenybės idealas buvo populiarus, todėl rašytojai, istorikai ir menininkai apeliavo į Skorinos asmenybę kaip į nacionalinio šviesuolio simbolį. Jazepas Drozdovičius pirmasis perteikė Skorinos įvaizdį tapyboje. Dar 1915 m. jis sukūrė Skorinos skulptūrinį biustą, kurį atidavė saugoti poetei Kanstansijai Builo. Deja, nei biustas, nei jo nuotraukos neišliko.

1927 m., remdamasis įžymia graviūra, Jazepas Drozdovičius nutapė Skorinos portretą, atspindintį dailininko viziją apie švietėją. Iš materialių objektų, supančių Skoriną, portrete pavaizduota knyga, antspaudas ir asmeninis herbas.

1940 m. Jazepas Drozdovičius sukūrė visą paveikslų ciklą, skirtą Skorinai. Paveiksle „Atsisveikinimas su Polotsku“ („Į pasaulį semtis mokslo“) Skorina pavaizduotas kaip paprastas jaunas vyras, naminiais drabužiais, nešantis krepšį. Šiame paveiksle perteikiamas įprastinis išvykimo iš namų vaizdas leidžiantis į nežinomą ir ilgą kelionę. Šio paveikslo logiškas tęsinys yra paveikslas „Iš pasaulio su mokslu“, kuriame Skorina jau yra suaugęs žmogus, grįžtantis į tėvynę kaip mokslininkas ir profesionalas. Šis paveikslas atskleidžia atgimstančią idėją apie išsimokslinimą kaip inteligentijos misiją tarnaujant žmonėms. Vaizdingas paveikslas „Pranciškaus Skorinos spaustuvė Vilniuje“ rodo pirmosios baltarusių knygos kūrimo procesą. Jame pavaizduoti įtemptai dirbantys personažai, vadovaujami Skorinos. Pirmame plane pavaizduotos knygos.