Vieta: Gyvenvietę Braslavo ežerų pervalkose tarp Dvinos ir Nemano kažkuriuo metu mūsų eros pradžioje įkūrė Dniepro-Dvinios kultūros atstovai. Nuo Polocko kunigaikštystės laikų iki XVIII a. pilis ir pagrindinė miesto dalis buvo Drisviatų (Drūkšių) ežero saloje. Viduramžiais miestas priklausė didžiajam kunigaikščiui ir buvo perleidžiamas skirtingiems magnatams (Radvilams, Sapiegoms, Pacams, Oginskiams). Jis atliko gynybinę funkciją pasienyje su Livonijos ordinu, saugojo prekybos kelią iš Vilniaus į Drują, Polocką ir Rygą.
Drysviatai Skorinos laikais
1514 m. potvarkiu karalius Žygimantas Senasis Drysviatams suteikė miesto statusą ir įsakė jo savininkui Mikolajui Radvilai pastatyti ten Šv. Marijos bažnyčią. 1517 m. pakeliui į Maskvą per miestą keliavo įžymus Austrijos ambasadorius ir įdomių kelionių užrašų autorius, ambasadorius Žygimantas Herberšteinas. Skorinos laikais (1514–1522 m.) datuojamas vienas geriausių renesansinės tapybos pavyzdžių Baltarusijoje – Drisvyatų bažnyčios ikona „Išminčių garbinimas“. Jos autoriumi laikomas vokiečių dailininkas Hansas Elvingas. Vaizdas labai tikroviškas, nuostabiai perduoda spalvas ir šešėlius, emocijas ir anatomiją.
Skorinos laikais saloje stovėjo trijų bokštų tvirtovė apsupta 5 m aukščio pylimu, iš vidaus išklotu akmenimis. Pylimas saugojo didžiojo kunigaikščio kiemą, bažnyčią, trijų gatvių turgų. Akivaizdu, kad statant sienas buvo atsižvelgta į Europos fortifikacijos tendencijas ir buvo sukurtos žeminių bastionų sistemos. Susiekimas su krantu vyko dviem tiltais.
Drysviatai nuo XVII a. iki šių dienų
Pasak legendos, salos pilis buvo sudeginta po švedų atakos, tačiau vietiniams pavyko paslėpti lobius kažkur požemiuose. Po daugybės karų, gaisrų ir epidemijų miestelis pirmiausia buvo perkeltas iš salos į žemyną, o paskui iš iždo perleistas Radvilams, kaip 2 milijonų zlotų valstybės skolos jiems išmokėjimas.
Šv. Petro ir Povilo bažnyčia
Tarpukariu Drysviatai priklausė Lenkijos valstybės Vilniaus vaivadijai. Ryškiausias šių laikų paminklas yra Petro ir Povilo bažnyčia, pradėjusi veikti 1929 m. Tai medinis pastatas, turintis unikalių modernaus stiliaus bruožų tiek išorėje (langai, stogas), tiek vidaus apdailoje (interjeras, kolonos). Bažnyčios architektas – vienas garsiausių medinės architektūros reformatorių ir statybų mokyklos Vilniuje direktorius Leonas Vitanas-Dubeikovskis. Bažnyčia veikė iki 1961 m. Vėliau buvo pertvarkyta į sandėlį, o dabar ji restauruota ir atidaryta lankytojams ir maldoms.