Vieta: Dunilovičiai išsidėstę taip vadinamajame „Stepono Batoro trakte“ – kelyje iš Polocko į Vilnių, maždaug vienodu atstumu nuo Gluboko ir Pastovio. 1784 m keliai iš Danilevičių atrodė taip: „Kelias iš Danilevičių į Pastovį yra lygus, geras, vietomis apsodintas medžiais. Kelias iš Danilovičių į Gluboką – išdaužytas ir sunkiai išvažiuojamas“.
Dunilovičiai Skorinos laikais
Dunilovičiai buvo kunigaikščių Golšanskių giminės nuosavybė. Pirmą kartą miestelis paminėtas 1473 m., kai jis atiteko kunigaikščiui Aleksandrui Jurjevičiui Golšanskiui, kuris apie 1500 m. pastatė čia pirmąją medinę bažnyčią. 1511 m. miestelis atiteko jo sūnui Povilui, 1504 m. baigusiam Krokuvos universitetą (kaip tik tais metais į jį studijuoti įstojo Pranciškus Skorina), o 1507 m. tapusiam Lucko vyskupu. Dunilovičių savininkas ir pirmasis baltarusių spaustuvininkas galėjo būti susitikę ir 1512 m. Romoje, Laterano susirinkime. Istorikai vis dar aiškinasi, ar Skorina, kaip Danijos karaliaus sekretorius, ten dalyvavo, bet Lucko vyskupas tikrai dalyvavo. 1536 m. Povilas Golšanskis tapo Vilniaus vyskupu, pakeitęs iki tol šias pareigas ėjusį vyskupą Joną, kuris buvo pirmojo Baltarusijos spaustuvininko globėjas. Manoma, kad būtent šiais metais Skorina paliko Vilnių.
Povilo Golšanskio valia po jo mirties 1555 m. Dunilovičiai tapo karaliaus Žygimanto Augusto nuosavybe, o vėliau daug kartų keitė savininkus.
Dunilovičiai nuo XVII a iki mūsų dienų
Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia ir ikona iš Florencijos
Švenčiausiosios Trejybės bažnyčios Dunilovičiuose statyba siejama su dominikonų ordino atsiradimu – tai buvo vienas pirmųjų vienuolių ordinų, atsiradusių LDK teritorijoje dar nuo Mindaugo laikų. 1683 m. Dunilovičių savininkė Elžbieta Isakovskaja iš Belozerovų įkūrė čia dominikonų vienuolyną ir pastatė mūrinę bažnyčią. Tuo metu LDK teritorijoje ordinas aktyviai plėtėsi, ir naujos dominikonų bažnyčios buvo statomos tuo metu populiariu „sarmato baroko“ stiliumi. Pavyzdžiu Dunilovičių bažnyčiai tarnavo tuo metu perstatyta Šventosios Dvasios bažnyčia Vilniuje – pagrindinė ordino atrama regione.
Kaip ir kituose vienuolynuose, dominikonai čia vykdė edukacinę veiklą, surinko gana gausią biblioteką, įkūrė ligoninę vargšams.
Be to, dominikonai aktyviai platino regione Dievo Motinos ikonų iš Romos kopijas (ypač populiari buvo Sniego Dievo Motinos ikona). Tačiau svarbiausia ir labiausiai garbinama ikona į Dunilovičius atkeliavo kitais keliais: Vilniaus vyskupas Mikalojus Steponas Pacas šventyklos pašventinimo proga padovanojo Loreto Dievo Motinos ikoną, kurią atsivežė iš Florencijos. Tai buvo kultūrinių mainų ir Lietuvos aristokratijos gretoms būdingų genealogijų kūrimo rezultatas. Po vicekanclerio Stepono Paco apsilankymo Italijoje 1624–25 metais, Pacų giminė ėmė sieti savo kilmę su Florencijos aristokratais Pazzi, kurie Lietuvos magnatą priėmė kaip savo giminaitį. Vilniaus vyskupas Mikalojus Steponas Pacas savo ruožtu dėjo daug pastangų, kad išplėstų ir sustiprintų šį ideologinį ryšį, ir vienas iš tokių veiksmų buvo dalies Šventojo Kazimiero palaikų perkėlimas į Florenciją ir tuo pačiu metu Šventosios Šv. Marijos Magdalenos de Pazzi kulto Lietuvoje išplėtimas. Todėl nenuostabu, kad ikona į Dunilovičius atkeliavo iš tolimosios Florencijos.
Ši ikona išgyveno sunkumus – ir dominikonų vienuolyno uždarymą, ir bažnyčios perdavimą stačiatikių bažnyčiai, ir net vagystes. Ir dabar Dunilovičių bažnyčios altoriuje tebėra Florencijos Loreto Dievo Motinos ikona, į kurią tikintieji kreipiasi pagalbos.