Vieta: Lužkai yra 19 km nuo istorinio Algirdo (Vilniaus-Polocko) prekybos kelio. Miestas išsidėstęs ant kelio, jungiančio Lužkus su Disna (19 km iki Plisos, 37 km iki Dysnos). Atstumas iki Polocko sudaro 75 km (per Dysną), o iki Vilniaus – 204 km. Taigi susisiekimas tarp Vilniaus ir Polocko per Lužkus Skorinos laikais vyko vandens ir sausumos keliu (per Dysną).
Lužkai Skorinos laikais
Pirmą kartą Lužkai buvo paminėti 1519 m. Tuo metu jie priklausė Sapiegoms. Po 1565–1566 m. administracinės teritorinės reformos Lužkai tapo Polocko vaivadijos dalimi. Vėliau Lužkų savininkai dažnai keitėsi. Miestelis priklausė Sapiegoms, Žabams, Čapskiams, Plateriams.
Lužkai nuo XVII a. iki šių laikų
Lužkai ilgą laiką buvo mažas kaimas. Reikšmingi pokyčiai įvyko XVI a. pirmoje pusėje, kai Lužkai atiteko husarui chorunžiui (vėliavininkui), atstovui seime, LDK tribunolo maršalkai, Bresto ir Polocko kaštelijonui Valerijonui Žabai. Žabų giminės ištakos siejamos su XV a. Smolensko bajorais. Naujasis savininkas, siūlydamas privilegijas, sukvietė į Lužkus daug amatininkų: siuvėjų, odininkų, kalvių, juvelyrų. Atgijo prekyba. Valerijonas Žaba gavo karaliaus pritarimą dėl miestelio statuso suteikimo Lužkams, ir savaitę trunkančių mugių surengimo du kartus per metus – sausio 25 ir rugsėjo 8 d.
Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia
1744 m. Valerijonas Žaba įkūrė Lužkuose bažnyčią. Ji buvo skirta pijorų ordinui, kurį 1741 m. miestelio savininkas pakvietė į Lužkus. Bažnyčios statybos vyko 1744–1756 m. Vilniaus baroko stiliumi. Kartu su bažnyčia ir vienuolynu buvo įkurta pijorų kolegija.
Tokiu būdu Lužkai tapo regiono reikšmingu švietimo ir kultūros centru. Svarbu tai, kad XVI a. viduryje pijorai LDK sukūrė iš esmės naują švietimo sistemą. Skirtingai nuo tuo metu dominavusių jėzuitų kolegijų, pijorai daugiau dėmesio skyrė matematikos, gamtos, socialinių bei humanitarinių mokslų, užsienio kalbų kursams. Be Lužkų, pijorų kolegijos LDK teritorijoje atsirado Ščučine, Voronove (vėliau perkeltos į Lydą), Geranionyse, Zelvoje, Vitebske, Drohičine.
1782 m. Lužkų pijorų kolegijoje buvo trys klasės, studijos truko 6 metus, joje dirbo 4 mokytojai ir mokėsi 130 studentų. Į kolegiją buvo kviečiami dėstytojai iš Vilniaus. Mokiniai studijavo aritmetiką, algebrą, fiziką, geografiją, istoriją, prancūzų ir vokiečių kalbas ir netgi naudojo mikroskopus. Kolegijoje buvo mokoma net poezijos kūrimo pagrindų. Mokslas buvo nemokamas, mokėti reikėjo tik už gyvenimą bendrabutyje. Po prijungimo prie Rusijos imperijos, kolegija buvo pertvarkyta į keturių klasių mokyklą, kurioje studijos tęsėsi 6 metus. Daugiausia studentų buvo užfiksuota 1820/21 mokslo metais – 189 žmonės. Tačiau po 1830–1831 m. sukilimo, mokykla buvo uždaryta, o pijorai ištremti iš šalies.
Vėliau bažnyčia išgyveno daugybę to meto iššūkių. Sovietmečiu ji buvo uždaryta ir paversta mineralinių trąšų sandėliu. Bažnyčia buvo atkurta ir grąžinta tikintiesiems tik 1988 m. Anksčiau joje buvo daug senovinių ikonų, tačiau sovietmečiu viskas buvo išvežta. Dabar ikonos saugomos Polocko muziejuje, o Lužkų bažnyčiai ikonomis turėjo padėti kaimyninės parapijos.
Lužkuose taip pat yra 1794 m. pastatyta Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia, XIX a. sinagogos, kurioje mokėsi žymus hebrajų kalbos išradėjas Eliezeris Ben-Jehuda (Perelmanas), griuvėsiai.